Merkinės krašto muziejuje įgyvendintas virtualios realybės turinio projektas, skirtas garsiajam 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinės mūšiui. Lankytojai išbandyti projektą pakviesti simbolinę dieną – Vasario 16-ąją švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimą.

Projekto idėja gimė dar 2018 m. minint Lietuvos valstybės šimtmetį. 2019 m., remiant Vasario 16-osios fondui buvo sukurtas žaidimo scenarijus, o 2020 m. pradėti žaidimo kūrimo darbai, kurie dėl pandemijos užsitęsė iki pat 2021 metų pabaigos.

Muziejaus lankytojai, naudodamiesi virtualios realybės akiniais ir kompiuterine programa gali pasinerti į Merkinės mūšio istoriją bei Lietuvos laisvės kovų patirtis

Planuojant žaidimo scenarijų remtasi istorine medžiaga: visų pirma Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimais. Gelbėjo ir kiti šaltiniai (pvz. vienas okupacinėms struktūroms tarnavęs saugumietis savo atsiminimuose apie Merkinės mūšį rašė, kad partizanai puolė Merkinę dainuodami. Paminėta netgi konkreti daina „Vilniaus kalneliai“. Tad neatsitiktinai dainos fragmentas įkeltas į mūšio sceną). Atkuriant karo metais sugriauto miestelio aplinkas, gelbėjo negausios, tačiau išraiškingos subombarduotos Merkinės fotografijos, taip pat Lietuvos ypatingame archyve saugomas 1945 m. Merkinės planas, kurį partizanams prieš puolimą parūpino jų žvalgas.

Žaidimo pradžioje žaidimo dalyvis nukeliamas į įspūdingai perteiktą bunkerį, kuriame mato prie stalo sėdintį Lietuvos partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą, rašantį atsiminimus. Čia, remiantis Vanago užrašais, trumpai papasakojama Merkinės mūšio ir Laisvės kovų priešistorė.

Pasinėrę istoriją muziejaus lankytojai ne tik susipažins su Merkine, bet ir gaus tam tikras užduotis, todėl bus ne tik įvykių stebėtojais, bet ir aktyviai dalyvaus žaidime. Įsijautę į Laisvės kario vaidmenį jie galės „šaudyti“ virtualiu „Lugger“ sistemos pistoletu, vokišku „Mauser“ karabinu bei mesti dūminę granatą į priešo tanketę.

Projektas įgyvendintas prisidedant Vasario 16-osios fondui, Lietuvos kultūros tarybai bei Varėnos rajono savivaldybės administracijai.

Rugsėjo 24 d., minint Jono Karolio Chodkevičiaus 400-ąsias mirties metines, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos vidiniame kieme buvo atidengtas skulptoriaus Martyno Gaubo kurtas paminklas Lietuvos didžiajam etmonui. Paaiškėjo ir „Jono Karolio Chodkevičiaus Aukso medalio už Valstybės stiprinimo veiklą“ laureatas – režisierius Jonas Ohmanas.

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas prisiminė, kad dalyvaudamas fondo veikloje nuolat kartojo frazę „iš mūsų pavogta istorija“. „Cituodamas prof. Alfredą Bumblauską turiu pripažinti – ji panyra su Vytautu Didžiuoju ir išnyra tik su Jonu Jablonskiu. Vis dėlto, tuo laiku vyko daugybė be galo svarbių mums akimirkų ir laimėjimų.“ A. Gelūnas džiaugėsi, kad į Chodkevičių rūmus pagaliau sugrįžo žmogus iš jų kūrėjų giminės – Jonas Karolis Chodkevičius. Drauge su Krašto apsaugos ministru Arvydu Anušausku atidengtą horeljefą pašventino Kardinolas Audrys Juozas Bačkis su broliu kun. Algirdu Malakauskiu.

Teikdamas apdovanojimą Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo vadovas Edmundas Jakilaitis atkreipė dėmesį į valstybės saugumą ir stiprinimą. „Skirdami šį apdovanojimą ieškojome žmogaus, kuris veikdamas įvairiose srityse daro daugiau nei jam priklausytų ir kurio veikla stiprina Lietuvos saugumą.  Ieškojome šiuolaikinio žmogaus, veikiančio renesansinės asmenybės principais. Žmogaus, kuriam svarbi laisvė ir garbė. 

Režisierius Jonas Ohmanas ne tik kuria filmus apie Lietuvos partizanus, rengia Sausio 13-osios minėjimus Vilniuje. Jis nuosekliai ir profesionaliai prisideda prie Ukrainos kariuomenės Karo pergalių, prie pilietinės visuomenės Ukrainoje kūrimo, prie Ukrainos vaikų, ypač karo našlaičių ir pafrontės vaikų, geresnių gyvenimo sąlygų“, – teigė E. Jakilaitis teikdamas pirmąjį kasmetinį apdovanojimą.

Jonas Ohmanas neslėpė, kad šis apdovanojimas – priminimas, kad jo veikla ne tik pastebėta, bet ir prasminga. „Man viso šio regiono – Lietuvos, Ukrainos – istorija yra gyva. Kuo toliau, tuo giliau suprantu, kad istorija gyvuoja, atsigręžia į mus, ragina gyventi. Šis apdovanojimas – ženklas, kad tai, ką darau, yra teisinga ir turi prasmę. Labai džiugu, kad ne tik aš suprantu, kas aplink mus vyksta“, – sakė jis.

Ilgametė Jono Ohmano įkurtos paramą Ukrainai telkiančios organizacijos „Blue/Yellow“ rėmėja Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė buvo atvira: „Pasitaiko sveikinti kokį renginį ar žmogų įvairiomis progomis, bet čia yra labai sudėtinga minutė – reikia pasveikinti tą, kurį laikau savo draugu. Sunku neapsiverkti.“

„J.K. Chodkevičius buvo didis valstybės žmogus ir didis europietis. Tai mums yra labai svarbu. Tu gali būti didelis valstybei žmogus, veikdamas kelių valstybių naudai – taip kaip veikia Jonas. Jis veikia Lietuvai, Ukrainos laisvei. Tai nėra sodžius, su kuriuo susiję tavo geri darbai – tai yra idėja. Tai – labai pelnytas, labai laiku įteikiamas apdovanojimas“, – sakė ji.

Jonas Karolis Chodkevičius (1570–1621) – vienas žymiausių XVII a. Europos karvedžių, LDK didikas, Šklovo ir Myšo grafas, nusipelnęs valstybės veikėjas: Žemaičių seniūnas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas bei Vilniaus vaivada, pasižymėjęs švietimo ir kultūros srityse.

Paminklas karvedžiui iškilo ir premija buvo įteikta visuomenininkų suburto Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo iniciatyva, privačių rėmėjų lėšomis. Paminklo Jonui Karoliui Chodkevičiui sukūrimą ir statymą parėmė: „Linas Agro Group“, Vasario 16-osios fondas, „VMG Group“, UAB „NORTUS“. Martyno Gaubo kurtą horeljefą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos vidiniame kieme (Didžioji g. 4) vilniečiai ir miesto svečiai gali išvysti jau šiandien.

Paskutiniai 1989-ųjų mėnesiai Rytų ir Vidurio Europoje pasižymėjo revoliuciniais įvykiais. Lietuva vis spartesniu ir tvirtesniu žingsniu judėjo link Nepriklausomybės atkūrimo. Dinamišką 1989-ųjų pabaigos atmosferą liudija, primirštus faktus ir pavardes primena Vytauto Landsbergio „Lapkričio knygelė: 1989 metų pabaigos įvykių ir idėjų užrašai“. Knyga, kurią 2021 m. pradžioje 800 egz. tiražu išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, skaitytojams leis susipažinti su 1989-ųjų lapkritį ir gruodį V. Landsbergio, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderio, pildyto bloknoto turiniu.

„Žanrai įvairiausi, rašyta ir Maskvoje, SSRS liaudies deputatų suvažiavimo aplinkoje, ir Lietuvoje – Sąjūdžio temomis, ir kelionėse į JAV bei Švediją“, – taip savo užrašus pristato pats V. Landsbergis. Skaitytojų akims atsiveria straipsnių ir kalbų ruošiniai, užrašai iš susitikimų, įvairiausi sumanymai ir planai… Užrašuose išnyra nepelnytai primirštos pavardės: pavyzdžiui, užsienio lietuvių, kurie visomis išgalėmis stengėsi padėti Lietuvai kelyje į Nepriklausomybės atkūrimą. Apžvelgdami 1989-ųjų pabaigos įvykius, žurnalo „Pasaulio lietuvis“ puslapiuose Edvardas Tuskenis ir Bronius Nainys rašė: „Praėjusiais metais Lietuva keitėsi beveik kiekvieną dieną. Kiekviena iš jų rašė naują istorijos puslapį.“ Pasak jų, 1989-aisiais tauta iš 1988-ųjų mitingavimo perėjo į planų kūrimo laikotarpį „nebe tiek kovai dėl nepriklausomybės, bet sukdama galvas, kaip ji, gavusi nepriklausomybę, tvarkysis“.

Leidinyje pateikiamos visų užrašinės puslapių faksimilės ir V. Landsbergio užrašų perrašas su komentarais. Komentaruose lakoniškai paaiškinama, kuo reikšmingi tada buvo minimi asmenys, organizacijos, periodiniai lediniai, dar LSSR Aukščiausiosios Tarybos priimti įstatymai bei pakeisti Konstitucijos straipsniai. Kad jaunesniesiems knygos skaitytojams būtų lengviau perprasti, o vyresniesiems – prisiminti, kas vyko 1989 metų pabaigoje, leidinyje pateikiama įvykių chronologija. Ji padalinta į dvi dalis: pirmoje pateikiami reikšmingiausi įvykiai nuo LPS iniciatyvinės grupės įkūrimo iki 1989 m. lapkričio, o antroje – 1989 m. lapkričio–gruodžio įvykiai.

„Sekdamas Jono Meko pavyzdžiu, kai jis filmavo viską iš eilės, ką JAV televizijos 1990 m. rodė apie Lietuvą, ir taip radosi nepaprastas anapusinės realybės kūrinys, mėginu dabar perkelti į paskaitomą tikrovę anuos užrašų puslapėlius“, – leidinio pratarmėje rašo V. Landsbergis.

Knygą galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos Informacijos ir registracijos punkte (II a.), Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius; tel. (8 5) 263 9111; el. p. jelena.krylova@lnb.lt.

Leidinį spausdino „Petro ofsetas“. Leidinį parengė: turinio redaktorė Valda Budreckaitė, dailininkė Elona Marija Ložytė, kalbos redaktorė Daina Dailidonienė, maketuotojas Tomas Rastenis.

Rėmėjai: advokatų profesinė bendrija „Motieka ir Audzevičius“ ir Vasario 16-osios fondas.

Partizaninio karo istorija ne tik skaudus ir kraujo aukos pareikalavęs laikotarpis, tai kartu ir įkvėpimo, ryžto, drąsos, atsidavimo pavyzdys. Tai gyva pilietiškumo mokykla su skaudžiais, sudėtingais, bet tikrais žmonių gyvenimais. Tai pasakojimas apie tarpukario dvasia užaugusių daugiausia dar visai jaunų žmonių kartą, kurie nusprendė priešintis okupacijai ginklu ir žodžiu.

Vykinto Vaitkevičiaus ir Aistės Petrauskienės knygoje „Lietuvos partizanų valstybė“ (2019, Alma Littera) pateikiama nauja 1944-1953 m. partizaninio karo interpretacija. Vaizdingai atskleidžiama, kas yra partizanai ir kokie buvo jų kovos tikslai. Kaip teigia knygos autoriai, atsiversti šią knygą – pirmą kartą partizanų dokumentų, spaudos, nuotraukų kalba ir laisvės kovų dalyvių lūpomis papasakotą istoriją – tas pats, kaip atkelti lig šiol slėptą bunkerio dangtį ir leistis į nepaprastą kelionę.

Knyga kupina naujų faktų, nežinomų gyvenimo istorijų, unikalių nuotraukų, niekada nelankytų paveldo vietų žemėlapių su koordinatėmis, todėl tikimasi, kad knyga bus puiki metodinė priemonė istorijos bei pilietinio ugdymo mokytojams, o moksleivius pakvies savarankiškai atrasti šį istorijos tarpsnį. Galbūt tai bus paskatinimas pasidomėti savo šeimos arba gyvenamosios vietovės istorija, kuri paaiškės besanti įkvėpimo ir atminties vertu reiškiniu.

Knygos autoriai, siekdami, kad knyga pasiektų kuo daugiau skaitytojų ir bendradarbiaudami su Nacionaline švietimo agentūra bei Vasario 16-osios fondu, pasirūpino, kad knyga atsidurtų visose  šalies gimnazijose. Daugiau nei 400-ams gimnazijų visoje Lietuvoje knygas padovanojo Vasario 16-osios fondas.

Informacija atnaujinta kovo 1 d.

Informuojame, kad atsižvelgiant į sudėtingą situaciją visame visuomeniniame gyvenime, Vasario 16-osios fondas šiuo metu veikia ribotai: tai yra paraiškos ir toliau yra priimamos ir įgyvendinamos jau pasirašytos sutartys, tačiau laikinai suspenduotas naujų paraiškų svarstymas ir pasirašymas. Numatyta, kad sprendimas dėl naujų paraiškų svarstymo bus priimtas po 2021 m. birželio 1 d. arba iš esmės pasikeitus epidemiologinėms aplinkybėms šalyje.
Paraiškas ir toliau galima teikti užpildžius pateiktą formą apie projekto finansavimą.
Visos gautos paraiškos bus svarstomos artimiausiame tarybos posėdyje, nepaisant to, kada jos buvo pateiktos.

Herojus paprastai išaukštiname pagerbdami už atliktą milžinišką darbą, ypač valstybės kūrėjus, kurių pastangos apvainikuotos Lietuvos valstybės atkūrimu XX amžiaus pradžioje. Paprastai įvertiname Vasario 16-osios nutarimo signatarų, pirmosios vyriausybės narių, viceministrų, pasiuntinių, slaptųjų pasiuntinių, derybininkų konkrečius nuopelnus. Tačiau pažinimo ir smalsumo ugnių įkaitintoms auditorijoms rūpi ir jų tarpusavio santykiai, charakteriai, pomėgiai, arba keliami klausimai – kaip lietuvių politikai, susispietę ir besispietę Pirmojo pasaulinio karo metu apie Lietuvos Tarybą gyveno kasdienybėje, kuo jie maitinosi karo metu, kas buvo jų draugai ir su kuo pykosi, kaip veikė okupacijos sąlygomis ir ką neįprasto padarė, kokiomis priemonėmis veikė to meto politiniuose ar ekonominiuose procesuose. Svarbu prisiminti ir tuos neretai dabar jau pamirštus žmones, kurių drąsūs poelgiai ar žingsniai svariai prisidėjo prie Lietuvos klausimo kėlimo ar valstybės pripažinimo konstravimo.
Valstybės atkūrėjai, be kasdienybės darbų, turėjo imtis ir tokių nekasdieniškų, kurie pareikalavo ypatingų pastangų ir rūpestingumo, netgi rizikos – kuriant savo kariuomenę, žygiuojant į mūšius arba einant dirbti į diplomatinę tarnybą, nors tam trūko elementarių žinių ir pasiruošimo. Tačiau ir čia veikta be atvangos, nes šie nekasdieniški darbai buvo vieni svarbiausių tautos suverenumui, tarptautiniam valstybės pripažinimui ir jos saugumui.
Autoriai skaitytojus kviečia drauge pasirausti dokumentų išrašuose ir atsiminimų puslapiuose, kurie iki šiol nebuvo panaudoti ankstesnėse knygose ir straipsniuose. Jie turi savo vertę, nes irgi svarbūs šlovingoje ir įvairialypėje istorijoje – su tais mažiau reikšmingais momentais atsiskleis ji mums išsamesnė, taps suprantamesnė, papildys žinomų žmonių gyvenimus tokiais štrichais, poelgių varsomis, kokių net negalėjai tikėtis skaitydamas vieną po kitos pasirodančias mokslo knygas. Šios knygos iliustracijų gausoje Skaitytoją gali nustebinti nemažas ano meto karikatūrų skaičius, bet jos papildo knygos tekstą, paryškina to meto epochos bruožus.

The Lithuanian Metrica: History and Research („Lietuvos Metrika: istorija ir tyrimai“) – viena naujausių prestižinės JAV akademinės leidyklos Academic Studies Press išleistų knygų, kurią parengė Lietuvos istorijos instituto mokslininkai Artūras Dubonis, Darius Antanavičius, Raimonda Ragauskienė, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Ši knyga – svarbus Lietuvos istorikų indėlis į tarptautinę Lietuvos Metrikos mokslinę sklaidą.

Lietuvos Metrika – tai pagrindinis seniausias, valstybinis, valdovo kanceliarijoje nuo XIV a. pabaigos formavęsis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyvas. Archyvą sudaro Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje rusėnų, lotynų ir lenkų kalbomis rašytų dokumentų nuorašų knygos.

1795 metais, po Trečiojo Abiejų Tautų respublikos padalinimo, Lietuvą prijungus prie carinės Rusijos, Metrika buvo išvežta į Sankt Peterburgą. XIX a. Rusijoje senasis Lietuvos archyvas buvo išdraskytas, išvogtas ir išsklaidytas. Beveik visos Lietuvos Metrikos knygos (665 vienetai) šiuo metu saugomos Maskvoje (Rusijos Federacija).

Lietuvos istorijos instituto mokslininkų grupės parengtoje monografijoje, apibendrinant 30 metų vykdytus tyrimus, analizuojamas šio archyvo atsiradimas, apibūdinami svarbiausi jo raidos etapai, aptariama Metrikos knygų atsiradimo, publikavimo ir sklaidos istorija, įvertinamas lietuvių, pirmiausia Simono Daukanto, ir kitų Lietuvos mokslininkų indėlis į Lietuvos Metrikos tyrimus ir leidybą. Anglų kalba ką tik pasirodžiusi akademinė knyga atskleidžia ir įspūdingą Lietuvos Metrikos politinę ir kultūrinę vertę Lietuvos praeičiai ir dabarčiai. Parodoma, kad idėja susigrąžinti Metriką į Lietuvą, Vilnių, kilo dar S. Daukantui atliekant tarnybą prie šio archyvo Rusijos imperijos Senate Sankt Peterburge XIX a. pirmoje pusėje, o ją įgyvendinti pradėjo Lietuvos Taryba 1918 m. Šį darbą tęsė Lietuvos Respublikos vyriausybė ir Lietuvos mokslininkai per visą Respublikos gyvavimą tarpukariu. Tuo metu dar menko politinio ir teritorinio ,,svorio“ Lietuva per 1920–1921 m. vykusias derybas su bolševikų Rusija neatgavo unikalaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyvo. Kita vertus, pažymėtina, kad ir Lenkija, pretendavusi susigrąžinti visą į Rusiją išvežtą lenkiškąjį (kartu ir Lietuvos raštijos) archyvinį ir kultūrinį paveldą, Lietuvos Metrikos taip pat negavo, nors ir dėjo didžiules pastangas. Pažymėtina, kad tuo metu radosi daugybė mitų, menkinančių atkurtos Lietuvos teises į savo kultūrinį paveldą užsienyje: sovietų Rusijos viešojoje erdvėje ir istoriografijoje imta pabrėžti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo lietuvių-rusų valstybė, todėl jos kultūrinis paveldas – ypač raštijos palikimas rusėnų kalba – teisėtai priklausantis Rusijai; kad Lietuva neturinti jokių teisių į Lietuvos Metriką, nes ji XVIII a. pabaigoje buvo išvežta iš Varšuvos, o ne iš Vilniaus; kad Lietuvos Metrika – tai Lenkijos Karalystės (Lenkijos Respublikos) archyvalija; kad nei Lietuvos didieji kunigaikščiai (ir Lenkijos karaliai), nei jų skirti kanceliarijos pareigūnai nesirūpinę senojo archyvo knygomis ir kaupiama dokumentacija, todėl archyvas buvo netvarkingas, nesustruktūrintas dokumentų knygų ir pavienių raštų rinkinys. Deja, šie mitai, nors ir kompetentingai paneigti Lietuvos mokslininkų kolektyvinėje monografijoje, iki šiol gajūs. Pastaroji aplinkybė dar kartą suaktualina nesenai pasirodžiusios knygos, skirtos Lietuvos Metrikai, reikšmę.