„Kartu su mama tėtis 30 metų vakarus leisdavo prie staklių, kur klausydamiesi klasikinės muzikos ausdavo drobes tautiniams kostiumams. Audimo staklių skleidžiamus garsus galėjai išgirsti ir naktimis, ir savaitgaliais“, – pasakoja Cecilija Dorelis, man užsiminus apie jos tėvo darbą.

Montevidėjaus centre su pašnekove susitinkame vidurnaktį, prieš pat skrydį į Argentiną. Abi kuo nuoširdžiausiai stebimės, aš – pagaliau suradusi Vytauto Dorelio dukrą, o ji – netikėtu mano vizitu ir noru žinoti.

Šis susitikimas – Lietuvos literatūros ir meno archyvo bei Vasario 16-osios fondo ekspedicijos po Urugvajų ir Argentiną dalis. Jos metu renkame archyvinius dokumentus ir informaciją apie XX a. lietuvių diasporą. Visą straipsnį skaitykite čia.