700 metų Vilniaus vardo paminėjimo jubiliejus istorikams suteikė progą apibendrinti ankstesnius Vilniaus miesto istorijos tyrimus. Nuo pirmojo Vilniaus paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose (1323 m. sausio 25 d.) iki dabar Vilnius buvo ir yra Lietuvos sostinė, jos politinis, kultūrinis ir ekonominis centras. Taip jis buvo suvokiamas net ir tada, kai Lietuva buvo praradusi valstybingumą ar laikinai netekusi savo istorinės sostinės.

Lietuvos istorijos institutas pristato visuomenei naujausią Vilniaus istorijos tritomį prie kurio dirbo daugiau negu 20 Lietuvos istorijos instituto mokslininkų kolektyvas. Rašant naujausią Vilniaus istoriją buvo stengiamasi ne tik apibendrinti tai, kas Vilniaus istorijoje buvo ištirta iki mūsų dienų, bet ir pateikti naujus autorių tyrimų pasiekimus.

Pirmasis Vilniaus istorijos tomas aprėpia laikotarpį nuo XIII a. iki 1795 m., kai gyvavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Šiame tome daug dėmesio skiriama miesto, savivaldos ir miestiečių bendruomenės praeičiai, urabnistinei miesto raidai. Aprašoma kaip keitėsi Vilniaus, Lietuvos valdovų rezidencinio miesto, reikšmė, kaip Vilniaus raidą paveikė karai. Atskleidžiama Vilniaus demografinė raida, jo daugiatautiškumas ir daugiakonfesiškumas. Pirmajame tome itin daug naujos medžiagos sukaupta ir sudėta skelbiamuose miesto žemėlapiuose, kurie parengti remiantis rašytiniais šaltiniais, istorine kartografija ir archeologinių tyrimų duomenimis.

Antrasis Vilniaus istorijos tomas apima 1795–1914 metų laikotarpį, kai Vilnius kartu su buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėmis pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Šiame tome autoriai aptaria Vilniaus urbanistinę raidą bei miesto tapsmą pramonės centru ir su tuo glaudžiai susijusius gyventojų skaičiaus ir socialinės struktūros pokyčius bei pasikeitimus miesto savivaldoje. Taip pat pristatoma Vilniaus istorinė raida amžiuje, kai veikė ne tik svetima imperinė valdžia, bet vyko esminiai struktūriniai ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo pokyčiai Lietuvos visuomenėje. Daug dėmesio skiriama švietimo situacijai ir kultūros plėtrai mieste – tam, kas užtikrino Vilniaus, kaip Lietuvos kultūrinio ir dvasinio gyvenimo centro, vaidmenį.

Trečiasis Vilniaus istorijos tomas pristato naujausią miesto istoriją 1915–1990 metais, kuomet net dešimt kartų mainėsi politiniai režimai ir valdžios, o miestą veikė ne tik geopolitiniai veiksniai ar karai, bet ir modernizacijos tendencijos. Šiame tome autoriai stengėsi pažvelgti į miestą kaip į tam tikrą visumą, turinčią savo raidos logiką, pagrįstą praėjusių šimtmečių paveldu, kurias gaivino ir perkūrė vis naujos vilniečių kartos. Didelis dėmesys skiriamas gyvenimo kasdienybei bei miestiečių gyvenamai aplinkai.