Į Urugvajų atvykę emigrantai iš vietinės valdžios jokios pagalbos nesulaukė, bet lietuvius už darbštumą ir sąžiningumą, žinojo savo vietą, darbdaviai labai vertino. Savaitgaliais užuot ilsėjęsi šie dirbo, o tie, kurie žinojo, jog į Lietuvą taip lengvai grįžti nepavyks, statėsi namus, tuo stebindami vietinius, kvietusius pailsėti ir pasimėgauti šiluma.

Pirmoji pasakojimo dalis – čia.

Darbingomis nuotaikomis XX a. pr. skambant sėkmingoms pirmųjų lietuvių Urugvajuje sėkmės istorijoms bei kvietimams atvykti, genami skurdo ir noro pabėgti nuo karo, į Urugvajų laivais atkeliauja 10 tūkst. lietuvių. Vos atvykusius į uostą, pasitinka čia įsikūrę tautiečiai ir palydi į priėmimo namus. Tai laikinos gyvenamosios vietos, kuriose galėjai apsistoti tol, kol susirasdavai darbą ir vietą gyvenimui. Tiesa, iš priėmimo namų norėdavosi kuo greičiau išsikraustyti. Čia atvykusiems apartamentų niekas nesiūlė – gali miegoti ant grindų, o laikinų namų erdvę su kitomis šeimomis dalintis bendroje salėje. Tiesa, daug klausimų kelia ne tik kelionė į P. Ameriką, bet ir tai, kaip atvykę gyveno lietuviai.

Tad  ieškodami lietuvių emigrantų Urugvajuje istorijos detalių Lietuvos literatūros ir meno archyvas kartu su Vasario 16-osios fondu vykdo projektą, kurio metu lanko lietuvių bendruomenes ir renka dokumentinį paveldą bei istoriją.

Visą publikaciją skaitykite čia.